V. K. Jonyno teviškė

Žodis – bendruomenė – dabartiniam lietuvių kalbos žodyne reiškia: „gamybiniais ir kitais santykiais susijęs gyvenimas, kolektyvas“. O interneto platybėse, Vikipedijoje, randam tokius paaiškinimus: „Bendruomenė – žmonių grupė, kurią sieja emociniai ryšiai ir bendrumo jausmas (“mes – jausmas”). Organizuotos bendruomenės yra vienas pagrindinių atviros visuomenės veiksnių.“ ; „Bendruomeninė organizacija – tai nevyriausybinė organizacija. Gali būti tiek formali, tiek ir neformali. Gali turėti teisinę formą, registruota pagal valstybės, teritorinio vieneto ar savivaldybės teisės aktus kaip visuomeninė organizacija, asociacija ir kt. Tokiu atveju tai savanoriškai susibūrusi organizuota žmonių grupė, turinti bendrus tikslus ir poreikius.“

Prieš kurį laiką yra „susikūrusi“ ir Keturkaimio bendruomenė. Tai iš tikrųjų labai sveikintinas ir geras mūsų pasirinkimas. Iš šono žiūrint lyg ir nuveikta nemažai darbų, atnaujintos ir pritaikytos bendruomenės reikmėms Lauckaimio pradinės mokyklos nenaudojamos patalpos, apšviesta dalelė gyvenvietės, prižiūrimos kelios kapinaitės, bandoma tvarkyti šalia mokyklos esanti V. K. Jonyno tėviškė. Šio žymaus kraštiečio tėviškės tvarkymas ir sukelia didelę nuostabą mūsų bendruomenės veikla. Pastaruosius keletą metų čia vešliai bujojo piktžolės, žėlė krūmynai ir keturkaimiečiams tai nerūpėjo. Daugelis net nežinojo kokio iškilaus ir talentingo žmogaus čia gyventa, tik Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus A. Žilinsko ir jo darbuotojų dėka buvo pastatytas kryžius atminti V. K. Jonyną ir jo tėviškę. Gerbiamo A. Žilinsko straipsnyje apie Jonyną rašoma „V. K. Jonynas, tryliktas vaikas penkiolikos vaikų būryje, gimė Ūdrijos kaime, Alytaus rajone, tačiau nuo 1,5 metų jau gyveno Suvalkijoje. Užaugo jis gražioje sodyboje Lauckaimyje. Ten, kur dabar yra pradinė mokykla, kitoje kelio pusėje – žolynuose paskendę tėviškės sodybos pamatai. O prie mokyklos tebestovi Jonynų akmeninis šulinys.“. Štai aptvarkius minimus žolynus, iš tikrųjų pasirodė ten buvę pamatai ir išlikęs mūrinis rūsys. Tačiau tvarkymo metu, po kurio laiko, stebuklingai dingo dalis pamatų ir rūsys. Gal šie statiniai ir nėra jau toks svarbus kultūrinis paveldas, kurį reikėtų išsaugoti, bet kita vertus jie niekam ir netrukdė. Nesinori tikėti ,kad jų „išnykimą“ palaimino ir Vilkaviškio krašto muziejus. Teigiama ,kad šitoje vietoje bus užsėta graži, lygi pieva. Tai žinoma geriau negu piktžolės, bet gal išlikę statiniai yra žymiai autentiškiau nei žalia žolė? Skaitykite toliau →