Atviras Keturkaimiečių laiškas „Keturkaimio bendruomenei“

V. K. Jonyno teviškė

Žodis – bendruomenė – dabartiniam lietuvių kalbos žodyne reiškia: „gamybiniais ir kitais santykiais susijęs gyvenimas, kolektyvas“. O interneto platybėse, Vikipedijoje, randam tokius paaiškinimus: „Bendruomenė – žmonių grupė, kurią sieja emociniai ryšiai ir bendrumo jausmas (“mes – jausmas”). Organizuotos bendruomenės yra vienas pagrindinių atviros visuomenės veiksnių.“ ; „Bendruomeninė organizacija – tai nevyriausybinė organizacija. Gali būti tiek formali, tiek ir neformali. Gali turėti teisinę formą, registruota pagal valstybės, teritorinio vieneto ar savivaldybės teisės aktus kaip visuomeninė organizacija, asociacija ir kt. Tokiu atveju tai savanoriškai susibūrusi organizuota žmonių grupė, turinti bendrus tikslus ir poreikius.“

Prieš kurį laiką yra „susikūrusi“ ir Keturkaimio bendruomenė. Tai iš tikrųjų labai sveikintinas ir geras mūsų pasirinkimas. Iš šono žiūrint lyg ir nuveikta nemažai darbų, atnaujintos ir pritaikytos bendruomenės reikmėms Lauckaimio pradinės mokyklos nenaudojamos patalpos, apšviesta dalelė gyvenvietės, prižiūrimos kelios kapinaitės, bandoma tvarkyti šalia mokyklos esanti V. K. Jonyno tėviškė. Šio žymaus kraštiečio tėviškės tvarkymas ir sukelia didelę nuostabą mūsų bendruomenės veikla. Pastaruosius keletą metų čia vešliai bujojo piktžolės, žėlė krūmynai ir keturkaimiečiams tai nerūpėjo. Daugelis net nežinojo kokio iškilaus ir talentingo žmogaus čia gyventa, tik Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus A. Žilinsko ir jo darbuotojų dėka buvo pastatytas kryžius atminti V. K. Jonyną ir jo tėviškę. Gerbiamo A. Žilinsko straipsnyje apie Jonyną rašoma „V. K. Jonynas, tryliktas vaikas penkiolikos vaikų būryje, gimė Ūdrijos kaime, Alytaus rajone, tačiau nuo 1,5 metų jau gyveno Suvalkijoje. Užaugo jis gražioje sodyboje Lauckaimyje. Ten, kur dabar yra pradinė mokykla, kitoje kelio pusėje – žolynuose paskendę tėviškės sodybos pamatai. O prie mokyklos tebestovi Jonynų akmeninis šulinys.“. Štai aptvarkius minimus žolynus, iš tikrųjų pasirodė ten buvę pamatai ir išlikęs mūrinis rūsys. Tačiau tvarkymo metu, po kurio laiko, stebuklingai dingo dalis pamatų ir rūsys. Gal šie statiniai ir nėra jau toks svarbus kultūrinis paveldas, kurį reikėtų išsaugoti, bet kita vertus jie niekam ir netrukdė. Nesinori tikėti ,kad jų „išnykimą“ palaimino ir Vilkaviškio krašto muziejus. Teigiama ,kad šitoje vietoje bus užsėta graži, lygi pieva. Tai žinoma geriau negu piktžolės, bet gal išlikę statiniai yra žymiai autentiškiau nei žalia žolė?

Greičiausiai pamatų ir rūsio išnykimo priežastis – senovinės raudonos plytos. Matyt, jų prireikė kažkuriam tarpe mūsų esančiam „dvasios ubagui“. Juk jam nei motais, kad V. K. Jonynas iliustravo garsiąją K. Donelaičio poemą ,,Metai“ ir jos titulinio lapo raižinys buvo pieštas Keturkaimio apylinkėse.

Prisiminus Kristijono Donelaičio kūrinį „Metai“ įkyriai lenda galvon populiari mintis apie „prasigėrusį Lietuvos kaimą“. Savo kūrinyje jis be jokios romantikos aprašė šią ir kitas žalingas žmonių ydas. Nesvetima tai mūsų kaimui ir „bendruomenei“ ,kuri įsikūrusi kitapus kelio mokyklos pastate. Atnaujintuose bendruomenės namuose galima sakyti nieko ir nevyksta, išskyrus „pasibuvimus“. Tenka mums girdėti ,kad jie būna ypač audringi. Kyla retorinis klausimas – ar šalia mokslo ir žinių šventovės pridera tokia „bendruomenės“ veikla? Gal geriau šią vietą užleiskime jaunimui? Įrenkime biblioteką, sukurkime internetinę prieigą, ir tai bus vieta ne tik „bendruomenei“ susirinkus „spręsti savo klausimus“.

Šioje vietoje susiburtų ir jaunimas ,kuris dabar išgytas į pakelę. O vietoj svaigalų butelio ant stalo atsirastų knyga, kuri kartu su ypač populiariu internetu ko gero tikrai pritrauktų ne tik vaikus ,bet ir daugelį kitų. Dabar Keturkaimyje bibliotekos kaip ir nėra. Ji pastaruosius kelis metus prisiglaudusi pas ūkininką gyvenamajame būste. Nors seniau ji puikiai išsiteko pradinėje Lauckaimio mokykloje. Čia buvo patogu ne tik moksleiviams, bet ir kaimo žmonėms. Reikėtų mums susiprasti ,kad negražu per ilgai piktnaudžiauti žmogaus geraširdiškumu. Todėl pabandykim kartu su mokykla, seniūnija įkurdinti ją senojoje vietoje.

Krepšinio aikštelė Keturkaimyje

Gal šiam tikslui galėtų padėti ir mūsų Lauckaimio rinkiminėj apylinkėj išrinktas gerbiamas seimo narys A. Butkevičius. Jo dėka įrengta krepšinio aikštelė padėjo mūsų jaunimui ne tik pamilti krepšinį ,bet ir dalinai išspręsti laisvalaikio ir užimtumo problemas. O senojoj vietoj esanti biblioteka tikrai buvo jaunimo traukos centras. Trauktų juos ir dabar, bei netrukdytų žmogui gyventi, ūkininkauti…

Mus stebina dar viena „bendruomeniškumo“ apraiška, kada neva bendruomenės atliktus darbus (tokius kaip patalpų įrengimas, kapinaičių ir pakelių tvarkymas…) vykdo iš darbo biržos atsiųsti darbuotojai, o juos prižiūri bendruomenės pirmininkas ir seniūnaitis. Todėl kyla klausimas kaip apmokamas darbas yra susijęs su bendruomeniškumu. Esminis bendruomeniškumo pagrindas ir matmuo yra savanoriškumas t.y. mūsų pačių sugebėjimas, susitarimas organizuotis ir veikti be valstybės įsikišimo. Juolab tenka girdėti kalbų ,kad už „pirmininkų“ ir „seniūnaičių“ priežiūrą šiems darbuotojams tenka padirbėti pastarųjų naudai. Mūsų supratimu tai visiškai neteisėta ir neteisinga, kaip ir kita nelegali ūkinė „bendruomenės“ veikla, kada galimai prašinėjama iš ūkininkų susimokėti už asfaltuotų teritorijų panaudojimą (pastariesiems susipylus cukrinius runkelius aikštelėj prie dirbtuvių). Tokie galimi veiksmai nedaro garbės ne tik „Keturkaimio bendruomenei“ ,bet menkina pačių Keturkaimio gyventojų orumą.

Tikėkimės ,kad šios kalbos yra švelniai tariant – netiesa. Nesinorėtų gilinti takoskyros tarp Keturkaimiečių ir „Keturkaimio bendruomenės“. Tarpe mūsų yra daug žmonių ,kurie ir be atlygio jau eilę metų prižiūri vandentiekį, nupjauna tas pačias pakeles, iškerta krūmus, nustumdo sniegą, pataiso kelius ir t.t.. Neatsilieka ir jaunimas: be atlygio žaidžia už įvairias rajono komandas krepšinio varžybose, jo dėka eilę metų sukurtas internetinis portalas www.keturkaimis.lt, daugelis iš jų užsiima kita kūrybine veikla. Tai gal iš tikrųjų žymiai bendruomeniškesnis ir yra mūsų jaunimas, kuris be atlygio susiorganizuoja ir populiarina Keturkaimio kraštą? Todėl nebijokime užleisti jam „bendruomenės“ patalpų, suteikime galimybę ten burtis, kurti, bendrauti, juk jie mūsų ateitis. Prisiminkime savo jaunystę kada rinkomės toje pačioje vietoje ir visiems buvo smagu, gera pašokt, padainuot, pasilinksmint. Nebijokime ir nesklandumų, iškildavo jų seniau, iškiltų ir dabar, tačiau juk viskas įveikiama. Jau dabar jie mums siūlo bendravimą, pasiryžę sunešti knygų, galbūt perleisti senesnių kompiuterių, pamokyti jais naudotis, leidžia ir skatina Keturkaimiečius naudotis savo internetiniu portalu. O prašo vienintelio – vietos susirinkti! Susimastykime kol laikas, nelaukime kol užels „vešliom piktžolėm ir krūmynais“ mūsų teviškės. Juk tik mūsų vaikai ir anūkai tai gali išsaugoti ir neapleisti. Ženkime pirmą žingsnį, išraukime nepasitikėjimo piktžoles iš savo galvų ir padarykim gerą darbą – palaikykim savo vaikus.

P.S. Drąsiai išsakykite savo mintis, rašykite savo nuomonę portale www.keturkaimis.lt.

Su pagarba Keturkaimiečiai.